Spalio mėnesio tikybos pamokose ,,Vaikystės dvaro” mokiniai prisiminė šventuosius vaikus Pranciškų, Jacintą ir Liuciją, Fatimos regėtojus, seselę vienuolę šv. Faustiną ir jos paliktus didžius darbus. Susipažino su rugsėjį šventuoju paskelbtu jaunuoliu Karoliu Akučiu. Aiškinosi, kuo išskirtinis buvo sutuoktinių Zelijos ir Liudviko Martenų gyvenimas, kad jie paskelbti šventais sutuoktiniais. Prisiminė jų dukrytę – šv. Teresėlę. O mėnesio pabaigoje, Visų šventųjų išvakarėse, vyriausi mokiniai, ketvirtokai, vyko į piligrimystę pas geografiškai artimiausią šventąjį – palaimintąjį Teofilių Matulionį.
Kelionė turėjo prasidėti darganotą penktadienio rytą. ,,Nelis ant mūsų!” – drąsinau suabejojusius. Ir tikrai nelijo visa kelionę! Su drąsiausiais ketvirtokais, klasės mokytoja Kristina Kerteniene, padėjėja Natalija Zakarauskiene ir vienintele prisidėjusia prie piligriminio žygio mamyte, nepabūgę nedraugingo oro, pėsčiomis, su giesme patraukėme į vietinę Žiežmarių bažnyčią. Ten susitikome su klebonu kun. Rolandu Bičkausku ir išgirdome apie piligrimystės prasmę ir kilmę, taip pat apie šventes, nuo seno švęstas Lietuvoje, kartu meldėmės. Gavę kunigo palaiminimą kelionei, kartu su juo, Dievą šlovindami giesme ir dangaus spalvų vėliavomis, pėsčiomis patraukėme per Žiežmarių miestelį. Pakelėje sutikti praeiviai ir darbavęsi žmonės atsigręždami stebėjosi: ,,Iš kur šie vaikai ir kur keliauja?” Džiugiai atsakydavome: ,,Vaikystės dvaro” ketvirtokai keliauja į Kaišiadoris, pas Teofilių!” Žmonės šypsojosi! Tiltu saugiai persikėlę per autostradą, sulipę į mokyklinį autobusiuką, pajudėjome link Stasiūnų. Stasiūnuose netyčia (!?) susitikome su vietos gyventoja – ilgamete piligrime, kartu pagerbėme nuostabų pakelės kryžių, su malda pėsčiomis patraukėme link Kaišiadorių. Gyvoje praktikoje susipažinome su Rožinio malda. Kelionėje, skaitydami mąstymus iš vaikams skirto Rožančiaus maldynėlio, įveikėme Šviesos slėpinius ir pasiekėme Kaišiadoris. Darniai ir atsakingai keliavome kelio kelkraščiu, o pagarbinę Dangaus Karalienę Mergelę Mariją giesme atsidūrėme Šventoriaus kieme. Tuo metu prie pat Kaišiadorių katedros vartų Dievas pasiuntė lengvą miglelę, tikriausiai tam, kad suprastume, jog kelionė be lietaus – Jo dovana. Žengus pro bažnyčios duris, visus apgaubė nuostabus nežemiškas ore sklandantis švęstų smilkalų ir aliejų kvapas, – ne tik sušilom, bet pasijutom dvasiškai pakylėti. Pagarbinom Šeimininką ir susėdom pažinčiai su katedros klebonu kunigu Algiu Ananiu. Jis mums papasakojo apie palaimintojo Teofiliaus Matulionio vaikystę, mokslus ir sunkumus, tikėjimo liudijimą, tylią, bet tvirtą kovą Lietuvos okupacijos metais. Išgirdom ir asmeninį liudijimą, kaip paprastai Dievas veikia žmogaus gyvenime, kaip duoda įžvalgas ten, kur esame, kur abejojame. Kartu pasimeldėme Šv. Faustinos perduota malda, – gyvai pažinome Gailestingumo vainikėlį.
Dėkodami už susitikimą, padovanojom savo giesmelę kunigui, o jis mums davė labai trumpus svarbiausius gyvenimo pamokymus link šventumo ir palaiminęs išlydėjo. Sušildyti besišypsančio ir džiugaus tikinčio žmogaus, patraukėme į Sielovados centrą, kur laukė šilta arbata ir suneštinės vaišės – agapė. Sušilome, pasistiprinome atsineštomis ir dovanotomis vaišėmis. Papasakojome Sielovados centro vadovei Ritai Pankienei apie vykusią piligrimystę, džiaugėmės, kad nepabūgome nei oro, nei kelionės pėsčiomis. Didžiai ją nustebinom savo drąsa ir veiklomis. Ji stebėjosi, kad taip čia nebuvę. Kalbėjomės, giedojome kartu linksmas šlovinimo giesmeles, valgėme saldainius… Fotografavomės… Pasidairėm po knygynėlį Sielovados centre – ten pamatėm daug gražių dalykų, tačiau piligrimystės dienotvarkė ėjo į pabaigą. Nesinorėjo skirtis. Vienas ketvirtokas pasakė, kad nuostabiai maloniai jaučiasi. Ar kažkaip panašiai. Dėkojo, šypsojosi… Tikriausiai dauguma taip jautėmės: pakylėti, sušildyti, tarsi Malone užlieti. Padėkoję už dovanėlę – visi gavome po palaiminimą, mažą Mergelės Marijos medalikėlį, – ir atsisveikinę, patraukėm prie autobusiuko, kuris sugrąžino mus į namučius.
Ačiū Dieve, piligrimystė įvyko!
Tikybos mokytoja Vita Norkūnienė
